’cause my kind of love is an ugly love
But it’s real and it lasts a long, long time

iš kito kampo pažvelgus tai galbūt atrodo kaip nepamainoma patirtis :)

Well she sounds perfect, all i dream of
And i dream about so much it is absurd
But when i get there and she sees me
I’ll be impressed if she does not run screaming

myliu ir nekenčiu tik savo vaizduotės dėka. gyvenu taip pat.

..nors mes ir turime dvi akis, tačiau tik vieną kryptį..

“Ir aš mokau tave pačios paslapties. Visa tavo praeitis tėra gimimas, lygiai kaip ir valstybės įvykiai iki šios dienos. Ir jeigu dėl ko nors apgailestauji, tu elgiesi taip pat absurdiškai kaip ir tas, kuris apgeilestautų, kad negimė kitoje epochoje arba kad nėra mažas, ir, pasiduodamas absurdiškiems svaičiojimams, kiekvieną kartą semtųsi nevilties. Kvailas yra tasai, kuris atšipina dantis grauždamas praeitį - tobulą granito gabalą. Priimk šią dieną tokią, kokia ji tau duota, užuot daužęsis į tai, kas nepataisoma. Neatitaisoma neturi jokios reikšmės, nes tai ženklas bet kokios praeities. O kadangi nebūna nei pasiekto tikslo, nei užbaigto ciklo, nei pasibaigusios epochos, nebent tik istorikams, kurie išgalvoja padalijimus, iš kur gali žinoti, kad vertas apgailestavimų dar nesibaigęs ir niekados nesibaigsiantis žygis, nes daiktų prasmė glūdi ne vienąkart sukauptose atsargose, kurias vartoja seslieji, o permainų kaitroje, žygio ar troškimo įkarštyje. Ir tasai, kuris ką tik buvo sumuštas mūšyje ir prispaustas nugalėtojo kulno, atgauna jėgas, yra didesnis nugalėtojas už tą, kuris džiaugiasi vakarykšte pergale tarytum sėslusis savo atsargomis ir jau traukia mirties link.”

Antoine De Saint-Exupery

kur gi tas kalėdų senis, kuris pasirūpintų visomis dovanomis, kurias man REIKIA nuPIRKTI. dar prieš tai reikia sugalvoti KĄ nuPIRKTI. o tai yra nesąmonė. nes man atrodo, kad visi (išskyrus vaikus, kurie dar nedirba už pinigus) jau yra nusipirkę visko, ko jiems labai reikia. čia beveik tas pats, kas dovanti pinigus, tik įvilktus į pliušinio žaislo rėmus. gal geriau mylimam žmogui padovanoti jausmo ir dėmesio? tik ar gavėjas labai apsidžiaugs, neturėdamas ką rankose paminkyt ir kitiems parodyt, nes dovana nebus materiali? ir kaip ją pamatuoti, kaip ją įvertinti ar palyginti su gundančiais apatiniais, dulkių siurbliu, auksiniu papuošalu, kurias gaus mano saulės padružkės iš savų vyrų?

nes džiaugsmas yra labai reliatyvus dalykas. jei kas nors man ko nors labiau pavydi, tai aš automatiškai tuo dalyku labiau džiaugiuos ir vertinu. jei mano mylimoji parodys mano dovanotus auskarus savo draugėms, o šios pasakys, kad tie auskarai yra baisūs ir netinka prie veido, tai kaži ar mano mieliausioji tuos auskarus dar kada užsikabins. ir jūs galit man nepasakot, kad jums nesvarbi kitų nuomonė. sako daug kas ‘kaip man patinka, taip ir rengiuos’, bet pamiršta paminėti, kad kiekvieną ketvirtadienį nusiperka “Žmones” ir apžiūrinėja lietuviškas madas. o kiekvieną ryta staiposi prieš veidrodį, ale kad ‘patiktų sau’, nors puošimasis ir yra tik dėl to, kad patiktum kitiems (ir tik patikęs kitiems, patinki sau).

tai asmeninis miniblogas. skirtas savianalizei ateityje. filosofinis - psichologinis bandymas pažinti save iš praeities.

svarbiausi dalykai akimis nematomi..

Jeigu aš laikinai atmesčiau visas taisykles, randų neišvengčiau, bet vargu ar jie būtų bjauresni už pralaimėjimo randus, kurie ženklina man veidą. Juk gyventi – tai tolydžio gauti naujus randus.
John Steinbeck