“Ir aš mokau tave pačios paslapties. Visa tavo praeitis tėra gimimas, lygiai kaip ir valstybės įvykiai iki šios dienos. Ir jeigu dėl ko nors apgailestauji, tu elgiesi taip pat absurdiškai kaip ir tas, kuris apgeilestautų, kad negimė kitoje epochoje arba kad nėra mažas, ir, pasiduodamas absurdiškiems svaičiojimams, kiekvieną kartą semtųsi nevilties. Kvailas yra tasai, kuris atšipina dantis grauždamas praeitį – tobulą granito gabalą. Priimk šią dieną tokią, kokia ji tau duota, užuot daužęsis į tai, kas nepataisoma. Neatitaisoma neturi jokios reikšmės, nes tai ženklas bet kokios praeities. O kadangi nebūna nei pasiekto tikslo, nei užbaigto ciklo, nei pasibaigusios epochos, nebent tik istorikams, kurie išgalvoja padalijimus, iš kur gali žinoti, kad vertas apgailestavimų dar nesibaigęs ir niekados nesibaigsiantis žygis, nes daiktų prasmė glūdi ne vienąkart sukauptose atsargose, kurias vartoja seslieji, o permainų kaitroje, žygio ar troškimo įkarštyje. Ir tasai, kuris ką tik buvo sumuštas mūšyje ir prispaustas nugalėtojo kulno, atgauna jėgas, yra didesnis nugalėtojas už tą, kuris džiaugiasi vakarykšte pergale tarytum sėslusis savo atsargomis ir jau traukia mirties link.”
Antoine De Saint-Exupery
